Ar gali būti smagiau, kai mokytis apie ūkininko profesiją ir kasdienius jo darbus gali tikrame ūkyje? Sulaukę klasės draugo Mato ir jo tėvelių pakvietimo apsilankyti jų ūkyje, antrokai su nekantrumu priėmė pakvietimą. Ūkyje mus pasitiko mama Greta, kuri parodė techniką, reikalingą dirbti žemę ir paruošti gyvuliams pašarą, leido įsiropšti į traktorių, apžiūrėti padargus ir didžiulį angarą jiems laikyti. Nepabijoję aukščio, lipome į antrą fermos aukštą, pamatėme, kur laikomas šienas ir kiti pašarai, pasirodo, ant šieno rulonų taip sunku užlipti, bet taip smagu šokinėti! Tada bandėme atskirti grūdų rūšis, išsiaiškinti, kuo skiriasi miežiai nuo avižų, ar galima juos valgyti… Dar nukeliavome į kaimynystėje esantį pienininkystės ūkį, pamatėme, iš kur atsiranda pienas ir uždavėme klausimų ūkio šeimininkui. O kokio meilumo maži veršiukai, kaip nori palaižyti ranką ir koks švelnus jų juodai baltas kailiukas… Aplankėme ir gyvulius, besiganančius ganykloje. O ten jau veršiukai buvo ne juodmargiai, o balti, kaip iš pieno plaukę. Išvyką baigėme Mato močiutės ūkyje, kurį galėtumėm net pavadinti paukštininkystės ūkiu, ko tik ten nebuvo: viščiukų, ančiukų, žąsiukų, vištų, gaidžių, kalakutų, perliniu vištų, avių, paršiukų… Ir dar batutas, supynės, laipynės, tikras smagumėlis! Edukacijos pabaigoje kepėme zefyrus ant laužo, gėrėme sultis ir dar dovanų gavome.
Gal ir sunkūs ūkininko darbai, bet įdomūs ir juos galima dirbti su technika. Antrokų tėveliai gali būti ramūs, vaikai jau žino, kuo nori būti užaugę. Juk ūkininko profesija labai garbinga ir reikalinga. Už nepamirštamus įspūdžius dėkojame Matui bei jo tėveliams Gretai ir Andriui, sesutei Elzytei, močiutei bei dvynukėms Austėjai ir Viltei.
Mokytoja Sonata Lidžiuvienė
