Susitikusi klasėse su mokiniais pirmiausia užduodavau šiuos klausimus: „Ar esi kada nors turėjęs pravardę?“, „Ar pažįsti vaiką mokykloje, kurio bijo kiti vaikai?“, „Ar esi kada nors kitą pavadinęs užgauliu žodžiu?“, „Ar tave kada nors yra apkalbėję kiti vaikai?“, „Ar pažįsti vaiką, kuris nenori eiti į mokyklą, nes prieš jį susimokę ir nebendrauja su juo?“ Vaikų reakcija, rankų pakėlimas, išreikštos emocijos, drąsi pozicija ar išsakyta nuomonė iš dalies leido susidaryti klasės, grupės, o vėliau ir visos mokyklos emocinį vaizdą.
Kalbant apie patyčių reiškinį, mokiniai puikiai įvardijo, kas tai yra. Kai vaikai žemina, skaudina vieni kitus, kabinėjasi, pravardžiuoja, erzina, stumdosi, muša, apkalbinėja, ignoruoja, gąsdina – tai ir esančios patyčios.
Su pačiais mažiausiais įstaigos vaikais apie patyčias kalbėti reikia taip, kad jie suprastų, kas tai yra. Todėl ikimokyklinio ugdymo grupėse apsilankė liūdna boružė Liputė. Boružė papasakojo, kad jai gerai pažįstama Raudona Rožė nedraugauja su ja, nes ji esanti negraži ir su juodais taškais. Liputė kalbėjo su ugdytiniais apie draugystę. Prašė, kad vaikai nebūtų tokie nedraugiški, kokia buvo Raudona Rožė. Liputė papasakojo, kad vaikai turi vienas kitą pastebėti, priimti į draugystės ratą, neskriausti ir bičiuliautis. Boružė Liputė gerus grupės vaikus pavaišino boružiukų saldainiais, nes jie pažadėjo būti draugiški. Į kitas grupes buvo atskridusios bitutės Maja ir Laja, jos pykosi, kuri jų gražesnė, kuri darbštesnė, ir prašė vaikų, kad šie padėtų išspręsti visus konfliktus. Vaikams puikiai sekėsi siūlyti pagalbos sprendimus.
Priešmokyklinio ugdymo grupės ugdytiniai dėjo į maišelį nedraugiškumo, pykčio, nepagarbos, baimės, abejingumo akmenėlius, stipriai užrišo ir tvirtai pasakė, kad grupėje jiems ne vieta.
Pirmokams pasiūlius nupiešti save, visi buvo teigiamai nusiteikę ir save vaizdavo spalvingai pasipuošusius, o svarbiausia – su šypsena veiduose. Kitos klasės pirmokai prisipažino, kad labiausiai tyčiojasi pikti vaikai, todėl paraginti „atsikratyti savo pykčio“, mokiniai jį „išliejo“ baltame popieriaus lape.
Su antrokais nuoširdžiai pasikalbėta apie klasės klimatą. Vaikai drąsiai kalbėjo apie savo klaidas ir mokėsi pykčio valdymo pratimų.
Trečiokai klasės valandėlės pradžioje tiksliai surašė, ką žino ir galvoja apie patyčias, o jų pamąstymai buvo pagrindas pradėti diskusijas apie šį reiškinį. Visi bendrai sutarėme: „Kai juokaujama, linksma būna visiems, o kai tyčiojamasi, linksma tik vienam vaikui.“
Baigiantis mėnesiui prieš patyčias, penktadienio klasės valandėlėje buvo susitikta su ketvirtokais, vyriausiais mūsų mokyklos-darželio mokiniais. Su mokiniais diskusija pavyko puikiai, jie nuoširdžiai ir atvirai kalbėjo apie situaciją klasėje ir mokykloje, nepabijojo įvertinti savęs ir savo draugų elgesio.
Po susitikimų su mokyklos-darželio vaikais priimti bendri sprendimai – apie pastebėtas patyčias pasakyti suaugusiesiems, būti draugiškiems, leisti kiekvienam jaustis ypatingam. Visada yra išeitis – tik reikia ieškoti ir norėti…
Socialinė pedagogė Sonata Vilčiauskienė
