Nuolat analizuojamos situacijos, kuriose galima įžvelgti patyčių apraiškų. Kovą Žemaičių Naumiesčio mokykloje-darželyje vyko klasių ir grupių valandėlės. Jose buvo kalbama ne tik apie patyčias kaip reiškinį, bet ir apskritai apie kultūringą, neįžeidžiantį, aplinką atitinkantį vaiko elgesį. Ieškojome, atsakėmė sau ir kitiems į tokius klausimus: „Ar esi kada nors turėjęs pravardę?“, „Ar pažįsti vaiką mokykloje, kurio bijo kiti vaikai?“, „Ar esi kada nors kitą pavadinęs užgauliu žodžiu?“, „Ar tave kada nors yra apkalbėję kiti vaikai?“, „Ar pažįsti vaiką, kuris nenori eiti į mokyklą, nes prieš jį susimokę ir nebendrauja su juo?“ Vaikų reakcijos, išreikštos emocijos, drąsi pozicija ar išsakyta nuomonė iš dalies leido susidaryti klasės, grupės, o vėliau ir visos mokyklos emocinį vaizdą.
Apie patyčias kalbėta visose pradinio ugdymo klasėse. Analizuotos socialinės situacijos, kuriose gajos patyčios. Diskutuota apie klasių mikroklimatą. Mokiniai nuoširdūs ir atviri, jie drąsiai reiškė savo nuomonę, nenutylėjo tiesos. Išdrįso įvardyti savo klaidas ir gebėjo išklausyti patarimų.
Vaikams nuolat primenama, kad pastebėjus patyčias būtinai reikia pasakyti suaugusiesiems.
Paprašyta vaikų, kad jie būtų draugiški, ypatingi ir leistų kiekvienam taip jaustis. Palinkėta rasti išeitį iš prastos situacijos, paskatinti ieškoti ir rasti gerų sprendimų visiems.
Socialinė pedagogė Sonata Vilčiauskienė
